Kaip vadinti sutuoktinius, kai vyro pavardė baigiasi galūne -a, pvz.: Dranseika, Daukša, Skripka?

Sutuoktinių poros pavardė su galūne -ai: Dranseikai, Daukšai, Skripkai (kirčiuojama gale, kaip žodis namai). Tai vadinamoji kuopinė daugiskaita. Kai kuriose tarmėse aiškiai atskiriami vienos giminės vyrai – Dranseikos, Daukšos, Skripkos ir sutuoktiniai – Dranseikai, Daukšai, Skripkai.
Vyriškųjų pavardžių daugiskaita su kirčiu galūnėje žymi šeimas, pvz.: Kaupaĩ (vns. Kaupas, Kaupa), Petraičiaĩ (vns. Petraitis), Lapiaĩ (vns. Lapė, Lapis), Daukšaĩ (vns. Daukša, Daukšas). Tos pačios pavardės su kirčiu kamiene žymi tik vienos pavardės vyrų daugį, pvz.: broliai, pusbroliai Kaũpai, Petráičiai, Lãpės, Daũkšos.

Pirmą kartą Lietuvoje surengtų „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimuose nugalėjo „Švaistuomenė“ ir „Laikausi kaip… Gedimino kalnas“

Tarptautinę gimtosios kalbos dieną paaiškėjo pirmą kartą Lietuvoje surengtų „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimų rezultatai. Kandidatai dalyvauti šiuose rinkimuose buvo siūlomi nuo praėjusių metų birželio. Už organizatorių atrinktus žodžius ir posakius nuo sausio 10 d. buvo balsuojama internete. Internetiniame balsavime daugiausia balsų gavo žodis „švaistuomenė“ ir posakis „Laikausi kaip … Gedimino kalnas“. Žodį „švaistuomenė“, reiškiantį ką nors švaistančią bendruomenę, sukūrė reklamos agentūra „New!“ ir išopuliarino jį „Ežio“ paslaugų reklamoje. Naujovišką etiketo formuluotę – posakį „Laikausi kaip … Gedimino kalnas“ – pasiūlė Giedrė Bulgakovienė iš Alytaus. Jos manymu, tai šiuolaikiškas atsakymas į klausimą „Kaip laikaisi?“. Internetiniame balsavime iki paskutinės akimirkos su „švaistuomenė“ varžėsi Rimvydo Valatkos išpopuliarintas „gandragalvis“ – partijos, kurios simbolis gandras, narys, perkeltine reikšme – „nevykęs valdininkas“. Trečiojoje vietoje liko socialinių tinklų jausmažodį įvardijantis „patiktukas“ (angl. „like“). Antroji vieta internetiniuose Metų posakio rinkimuose atiteko Liudo Mažylio linkėjimui „Švęskime Lietuvą, švęskime džiugiai, švęskime ilgai“. Trečiojoje vietoje liko frazė „Baikit, nemanau“. Nugalėtojus rinko ir komisija. Jos nariai daugiausia balsų atidavė už žodį „nuošliauža“ ir už posakį „Laikausi kaip … Gedimino kalnas“. Žodį „nuošliauža“ rinkimų organizatoriams pasiūlė vilnietė Romualda Truncienė. Metų žodžio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ ji atkreipė dėmesį į dažną 2017-ųjų žiniasklaidos temą – Gedimino kalno nuošliaužas. Įprastai nuošliauža vadinama žemių masė, atitrūkusi nuo šlaito ir nuslinkusi žemyn. Romualda Truncienė užsiminė apie galimą perkeltinę šio žodžio reikšmę – „šiek tiek kvaištelėjęs, trenktas žmogus“. Komisijos nariai, balsavę už „nuošliaužą“, pabrėžė šio žodžio aktualumą ir gebėjimą įgauti naujų reikšmių. „Nuošliaužai“ nedaug nusileido du žodžiai, surinkę po lygiai balsų, – ironiškas Juozo Erlicko naujadaras „vargospūdis“ – pajamų ir išlaidų santykis. o taip pat „primintukas“ – sutartinis ženklas, primenantis, ką reikia daryti. Nuo jų šiek tiek atsiliko „švaistuomenė“, „patiktukas“ ir „gandragalvis“. Rinkdami Metų posakį, komisijos nariai daugiausia balsų skyrė posakiui „Laikausi kaip … Gedimino kalnas“. Už jį balsavusių narių nuomone, šiuo palyginimu gerai apibūdinamas atkaklumas, gebėjimas laikytis iš paskutinių jėgų. Posakis „Laikausi kaip … Gedimino kalnas“ komisijos balsavime nurungė kitus du po lygiai balsų gavusius posakius: „Ieškoti verta, ieškoti įdomu“ (Liudas Mažylis) ir „Baikit, nemanau“ (Audronė Pitrėnienė). Į daugiausia komisijos balsų gavusių posakių penketuką taip pat pateko „Viskas aišku, jei moki skaityti“ (Algirdas Avižienis), „Nuolaidinė sąmonė“ (Ričardas Doveika), „Partija – ne troleibusas“ (Gintautas Paluckas). „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimus surengė Lietuvių kalbos draugija ir UAB „Lietuvos žinios“, bendradarbiaudami su Lietuvių kalbos institutu. Rinkimų komisijoje dirbo Agnė Aleksaitė, Laimantas Jonušys, Virginijus Gasiliūnas, Bonifacas Stundžia, Ramūnas Terleckas, Rita Urnėžiūtė, Kazimieras Romualdas Župerka. Rinkimai baigėsi – rinkimai prasideda. Organizatoriai jau laukia žodžių ir posakių, vertų dalyvauti 2018-ųjų „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimuose. Siūlymus galima siųsti el. paštu metuzodis@gmail.com arba skelbti Metų žodžio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Lietuvos Respublikoje valstybinės kalbos statusas lietuvių kalbai pirmą kartą suteiktas 1922 metais. Steigiamojo Seimo priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje po debatų buvo įrašyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ Nesant specialaus kalbos politiką reglamentuojančio įstatymo, pagrindinės politinės nuostatos buvo įgyvendinamos kitais teisės aktais (įstatymais, ministrų įsakymais), nustatančiais taisyklingos valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime: spaudoje, radijuje, švietimo ir mokslo įstaigose. Kalbos politikos dalykais pagal savo sritį rūpinosi ministerijos ir kitos valstybės įstaigos.
Sovietinės okupacijos metais lietuvių kalba, nors ir buvo vartojama kaip gimtoji, neturėjo valstybinės kalbos statuso, o kai kuriose viešojo gyvenimo srityse pirmenybė buvo teikiama rusų kalbai. Tik 1988 m. lapkričio 18 d. įstatymu buvo papildyta tuometinė Konstitucija ir įteisintas lietuvių kalbos vartojimas „valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. Suteiktuoju statusu Lietuvos teritorijoje lietuvių kalba buvo prilyginta rusų kalbai, nes tuo pačiu Konstitucijos straipsniu papildomai įsipareigota „mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“.
Atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas – tai padaryta 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 7 straipsniu.
1992 m. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.).
1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Jo projektą rengė dar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos 1992 m. balandžio 6 d. sprendimu sudaryta darbo grupė: pirmininkas – D. Smalinskas, nariai – V. Ambrazas, D. Dičiūtė-Foigt, K. Jovaišas, A. Katkus, S. Stažys. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos.
Valstybės institucija, sprendžianti valstybinės kalbos politikos klausimus, įsteigta jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo.