1988 metų lapkričio 18 dieną Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Simboliška, kad tą pačią dieną buvo sugrąžinti ir kiti valstybingumo simboliai – trispalvė ir „Tautiška giesmė“.
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą paskelbta prieš šimtmetį – 1922-ųjų Konstitucijoje, antrą kartą – praėjus 66-eriems metams. Tuo metu tai buvo neįtikėtinas įvykis – nepriklausoma valstybė dar neatkurta, o jos kalba įteisinama kaip valstybinė.

Iki tol nueitas ilgas kelias, paremtas gausiuose susirinkimuose, mitinguose išreikštu žmonių troškimu savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti iš rusų kalbos šešėlio. Stebėdami nesibaigiančius masinius mitingus ir žmonių užsidegimą valdžios atstovai buvo priversti paisyti tautos lūkesčių ir reikalavimų.
Nuo tada prasidėjo naujas valstybės gyvavimo laikotarpis: laukė daug darbų, atsivėrė platus veiklos laukas visiems, buvo sudėti svarbūs teisiniai pagrindai. Per pirmuosius 10 metų po okupacijos lietuvių kalba atsitiesė ir įgijo savo teises mūsų Tėvynėje. Istorija parodė, kad lietuvių tauta už savo valstybingumą kovojo žodžiu, dvasiniu ir kultūriniu pasipriešinimu.

Sukakties proga Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija, bendradarbiaudamos su Kultūros ministerija, Seimo lankytojų centre rengia istorinių fotografijų parodą, organizuoja renginį Seime „Kartu kalboje ir valstybėje“.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos informacija