Lietuvių tauta yra išgyvenusi sunkių metų. Daug amžių mūsų tauta vos kvėpavo, lietuvių kalba buvo daugelio paniekinta, ja kalbėjo daugiausia kaimo žmonės, išsaugoję gimtąjį žodį savo šiaudinėse pastogėse. Visokie dvarų, carų, kaizerių tarnai lietuvius šnekindavo rusiškai, vokiškai, lenkiškai, mokydavo svetimų žodžių, kurie varydavo iš žmonių galvų savuosius, iš tėvų ir protėvių išmoktus žodžius. Taip į mūsų senolių kalbą įsipynė daug svetimų žodžių, tais laikais įrašytų knygose, skambėjusių viešose kalbose ir kasdienėje šnektoje. Tokie svetimos kilmės žodžiai vadinami skoliniais.
Dalis svetimos kilmės žodžių tvirtai prigijo lietuvių kalboje ir šiandien jau visiškai nesiskiria nuo neskolintų žodžių. Kadangi iš visų savo kaimynų lietuviai daugiausia bendravo su slavų tautomis, dauguma lietuvių kalbos skolinių yra slaviškos kilmės, t. y. slavizmai. Pirmieji slaviški skoliniai į lietuvių kalbą pateko dar prieš raštijos pradžią, X–XII amžiuje. Tada buvo „paskolinti” žodžiai knyga, lenkas, muilas, pipiras, pulkas, smuikas, stiklas, šilkas, turgus. Patys seniausi slavizmai į lietuvių kalbą atėjo iš senosios vakarų slavų kalbos, o vėliau – iš lenkų ir baltarusių kalbų. Iš lenkų kalbos lietuviai gavo daugumą religijos terminų (lenkai tuos žodžius patys pasiėmė iš lotynų kalbos tikriausiai per čekų kalbą): adventas, mišios, šėtonas, vyskupas. Per slavų kalbas lietuvius pasiekdavo ir daug graikų, lotynų, germanų kalbų žodžių, pavyzdžiui: asilas, batas, karalius, pagonis, rūta. XIII amžiuje į lietuvių kalbą atėjo nemažai žodžių iš vokiečių kalbos, pavyzdžiui: amatas, kambarys, pinigas, rūmas, skydas, tulpė. Jie vadinami germanizmais. Lietuvių kalboje yra ir kelios dešimtys skolinių iš Pabaltijo ugrofinų kalbų. Tai suomių ar estų kalbų žodžiai, atėję daugiausia per latvių kalbą, pavyzdžiui: burė, laivas, kadagys, šamas.
Gana didelė dalis skolinių neatitinka lietuvių kalbos dėsnių ir stumia iš vartosenos savuosius lietuviškus žodžius. Tai svetimybės (arba barbarizmai), kurios, deja, ir dabar yra gajūs ir žaloja lietuvių kalbą. Kalbininkai, įvairūs kultūros žmonės visais laikais stengėsi tokių svetimybių neįsileisti į kalbą, tinkamų jų pakaitų ieškojo tarmėse, sukūrė daugybę naujadarų. Pavyzdžiui, abrūsas buvo pakeistas rankšluosčiu, britva – skustuvu, budilnikas – žadintuvu, griekas – nuodėme, guzikas – saga, kulokas – kumščiu, kurtkė – striuke, malačius – šaunuoliu. Veiksmažodžio mieruoti lietuviškas atitikmuo yra matuoti, bovytis – žaisti, kolioti – keikti arba koneveikti, terioti – niokoti, rėdyti – rengti arba puošti, ženytis – vesti arba susituokti. Būdvardis biednas keičiamas lietuvišku neturtingas, varganas; germaniškos kilmės liuosas turi lietuvišką atitikmenį laisvas. Tačiau svetimybių lietuvių kalboje vis randasi ir randasi, todėl kalbos gryninimas ir šiandien tebėra aktualus.
Lietuviai ne tik skolinosi žodžius iš kitų kalbų, bet ir kitiems šį tą davė. Pavyzdžiui, lietuviški žodžiai degutas, gintaras, kaušas, kurpės, pakulos pateko į slavų kalbas, aruodas, elnias, kurpės, meškerė – į vokiečių kalbą. Pats seniausias ir ryškiausias baltiškos leksikos sluoksnis yra Pabaltijo ugrofinų kalbose. Manoma, kad estų ir suomių protėviai pradėjo skolintis baltiškus žodžius dar gerokai prieš Kristaus gimimą. Yra suskaičiuota, kad dabartinėje suomių kalboje baltiški skoliniai sudaro apie 1,1 proc. viso žodyno.
Artima kaimynystė, ilgų amžių bendravimas palieka labai ryškius pėdsakus visų kalbų žodyne. Ekonominiai, politiniai, kultūriniai ryšiai, mokslo ir technikos pažanga verčia daugelyje kalbų vartoti nemažai vadinamųjų tarptautinių žodžių. Tokie žodžiai yra kilę iš vieno šaltinio ir turi maždaug tą pačią formą ir reikšmę daugelyje civilizuoto pasaulio kalbų. Dauguma tokių žodžių yra graikiškos ar lotyniškos kilmės, bet tarptautinių žodžių lobyne esama ir kitų kalbų žodžių. Lietuviškos kilmės tarptautinių žodžių dar lyg ir nėra.
