Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose yra pastebima daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų. Vienur tie nukrypimai nežymūs, kitur jų yra tiek daug, kad tarmiškai kalbantį žmogų sunku, o kartais net ir visai neįmanoma suprasti. Tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik savo žodynu (turi kitokių žodžių), bet ir fonetika (kitaip tariami tie patys garsai arba pakeičiami kitais), morfologija (nevienodai sudaromi ir kaitomi žodžiai), net sintakse (kitokia sakinių konstrukcija).
Lietuvių kalbos tarmės
Kiekviena tauta turi daugiau ar mažiau tarmių ir patarmių. Tarmės yra kalbos istorinės raidos produktas. Jos atsiranda dėl to, kad kalba įvairiose vietovėse kinta labai nevienodai: vienoje kalbos ploto dalyje atsiranda vienokių, kitoje – kitokių naujovių. Tuose plotuose, kurių kalba patiria daugiau įvairių pakitimų, ilgainiui susiformuoja atskiros tos pačios kalbos atmainos – jos ir vadinamos tarmėmis. Kur tik kalboje yra tarmių skirtumų, ten ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo kokia nors kliūtis žmonėms bendrauti: gamtinė (upė, ežeras, bala, miškas), politinė (valstybės siena), administracinė (gubernijų, apskričių, parapijų, dvarų ribos).
Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Žemaičiai gyvena vakarinėje Lietuvos dalyje, kurioje yra daugiau žemumų. Aukštaičių gyvenamos vietos aukštesnės, jos yra į rytus ir pietus nuo žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė, o žemaičių tarmėje atsirado daugiau visokių naujovių. Kalbos skilimui į šias dvi tarmes pradžią davė nevienodas junginio – ja- tarimas. Seniau visi lietuviai tarė jautjai, medjai. Ilgainiui dalis lietuvių (žemaičiai) pradėjo šį junginį tarti je (jautje, medje), o aukštaičiai ir toliau tebetarė ja. Tačiau pagal lietuvių kalbos dėsnius j, jeigu jis eina po priebalsio ir atsiduria prieš e, visada išnyksta. Taip atsitiko žemaičių tarmėje: čia, išnykus j, žmonės pradėjo tarti jaute, mede. Po kiek laiko junginiai tj ir dj lietuvių kalboje išvirto į garsus č ir dž (jaučiai, medžiai), bet taip galėjo atsitikti tik aukštaičių tarmėje, nes žemaičiai šiuose ir panašiuose žodžiuose jau buvo išmetę j.
Žemaičius nuo aukštaičių skiria ne tik nevienodas junginio ja likimas, bet ir dvibalsių ie ir uo tarimas: aukštaičiai šiuos dvibalsius išlaiko sveikus, o žemaičiai pakeičia, pavyzdžiui: žodžius pienas, duona vieni žemaičiai ištaria peins, douna, kiti pens, dona, treti – pyns, dūna. Ilguosius balsius ė, o žemaičiai verčia dvibalsiais ie, uo, pavyzdžiui: biegti ,,bėgti”, dieti ,,dėti”, kuoja ,,koja”, stuoti ,,stoti”. Yra šiose tarmėse ir daugiau visokių tarimo, žodyno ar gramatikos skirtumų.
Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės yra suskilusios į patarmes ir šnektas, kurios neretai viena nuo kitos labai skiriasi. Visas aukštaičių plotas skaidomas į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius. Šio skaidymo pagrindinis kriterijus – dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimas: vakarų aukštaičiai (suvalkiečiai) taria kampas, ranka, tempia, menkas, žąsis, tęsia, pietų aukštaičiai (dzūkai) – kampas, ranka, tempia, menkas, bet žūsis, cysia, rytų aukštaičiai – kumpas, runka, timpia, minkas, žūsis, tysia. Dzūkai priebalsius t, d ir junginius tv, dv prieš garsus I, y, ie verčia į c, dz ir cv, dzv, pavyzdžiui: tikras – cikras, tyla – cyla, didelis – dzidelis, dygsta – dzygsta, tvinkti – cvinkti, dvylika – dzvylika. Žemaičiai taip pat kalba ne visur vienodai, ypač daug savitumų turi vakarų ir šiaurės žemaičiai.
Tarmės ir patarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik fonetika. Tarmėse žodžiai gali būti kitaip linksniuojami, asmenuojami, prielinksniai vartojami toli gražu ne su tais pačiais linksniais. Gerokai skiriasi ir tarmių žodynas: vienose tarmėse vartojama tokių žodžių, kurių arba nėra kitose tarmėse, arba kurių reikšmės yra kitokios. Pavyzdžiui, žemaičiai vartoja gana daug aukštaičiams nesuprantamų žodžių: kiminai ,,samanos”, kuisis ,,uodas”, kūlis ,,akmuo”, pylė ,,antis”, bet žemaičiai savo ruožtu nesupranta tokių aukštaitiškų žodžių: lobas ,,slėnis, dauba”, kuokinė ,,jaunimo vakarėlis”, perajo ,,visą laiką, nuolat”. Aukštaičiams brėkšta rytais, o žemaičiams – vakarais, daiktavardis grobai aukštaičiams reiškia ,,kaulai”, o žemaičiams ,,žarnos”.
Tarmės yra kalbos siela: be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas. Paprasto nemokyto valstiečio lūpose kartais išlieka žodis, galūnė ar posakis, kurių veltui ieškotume šimtmečių senumo knygose, storose gramatikose ar žodynuose. Bet dabar tarmės smarkiai nyksta. Todėl nepaprastai svarbu, kol jos dar neišnyko, spėti užrašyti visus mokslui labai reikalingus tarmių duomenis.
Lietuva – nedidelė šalis, bet kokia ji įvairi: kas kampelis vis kita šnekta, kitas rūbas, valgis, kitas ir žmonių charakteris. Aukštaitijos žmonės draugiški, vaišingi, greit užsidegantys, bet piktumo širdyje ilgai nelaikantys. Dažnai jie mėgsta pasigirti, pasipuikuoti, savo sugebėjimais ar naujais daiktais. Žemaičiai – uždari, mažakalbiai, lėti – toks jų paveikslas dažniausia piešiamas ir grožinėje literatūroje. Dzūkai – geraširdžiai, švelnūs ir jautrūs, nes išaugę nederlinguose smėlynuose ir neretai varge. Jie mėgsta bendrauti, o dainuodami gali ir visai užsimiršti, net ir per patį darbymetį. Pietvakarių lygumų gyventojai, tradiciškai vadinami suvalkiečiais, labai praktiški, taupūs ir atsargūs. Be abejo, šie žmonių tipų apibūdinimai nėra tikslūs, tačiau juose yra didelė dalis tiesos. Nevienoda krašto istorija, gyvenimo sąlygos ir kitos priežastys lėmė ir tarmių raidą, ir kalbėjimo manierą ir skirtingus atskirų Lietuvos etnografinių sričių gyventojų charakterius.
Mokslas, kuris tyrinėja tarmes, vadinamas dialektologija. Pavadinimas sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: dialektos ,,tarmė“ ir logos ,,žodis, mokslas“. Tarmių tyrinėtojai vadinami dialektologais.
Dialektologai aprašo dabartinių tarmių ypatybes, stengiasi išsiaiškinti tų ypatybių atsiradimą, nustatyti, iš kur ir dėl kokių priežasčių jos kilo.
Tarmių tyrinėjimas duoda daug svarių duomenų kalbos mokslui, visų pirma kalbos istorijai išsiaiškinti, be to, jos yra neišsenkamas šaltinis literatūrinei kalbai turtinti bei tobulinti.
Kaip atsirado tarmės ir koks jų laukia likimas. Kalba nepaliaujamai kinta. Tas kitimas vyksta atskirose vietose ne tolygiai. Paprastai tam tikroje vietoje atsiradusi naujovė plinta į visas puses. Ji gali užlieti visą kalbos plotą, bet gali pasitenkinti tik jo dalimi. Kitose ploto dalyse tuo pačiu metu atsiranda kitokios naujovės. Tuo būdu ilgainiui atskirų vietų kalba ima skirtis. Tolimesnį naujovių plitimą dažnai tam tikruose ruožuose sustabdo pasitaikančios kliūtys. Jos gali būti gamtinės, pavyzdžiui didesnės upės, ežerų, pelkių, didelių miškų ar kalnų masyvai, trukdą žmonėms bendrauti, tuo pačiu ir pernešti kalbos naujoves. Kliūtys gali būti ir dirbtinės, politinio-administracinio pobūdžio, pavyzdžiui, valstybių ar tam tikrą uždarą gyvenimą gyvenančių bendruomenių sienos.
Birštono savivaldybėje kalbama vakarų aukštaičių tarme, kauniškių patarme. Šia patarme kalbama Jurbarko, Šakių, Kauno, Vilkaviškio, Marijampolės apylinkėse, taip pat apie Balbieriškį, Birštoną, Stakliškes, Kaišiadoris. Kauniškių patarmė yra artimiausia bendrinei kalbai.
